Vilniaus getai

Sovietų karinės pajėgos užėmė Vilnių, kaip ir likusią rytinę Lenkijos dalį, II Pasaulinio karo išvakarėse. Tuo metu mieste gyveno virš 55 000 žydų, dar 15 000 žydų pabėgėlių iš nacių okupuotos Lenkijos mieste ieškojo prieglobsčio Tačiau 1941 m. birželio 22 d. Nacistinė Vokietija užpuolė Sovietų Sąjungą, taip pradėdama invaziją į Rytų Europą. Vos po trijų dienų Vilnių okupavo naciai.

Kaip ir kitose nacių okupuotose Europos šalyse, buvo paskelbti anti-žydiški įsakymai, draudžiantys žydams vaikščioti šaligatviais, eiti į restoranus ar lankyti mokyklas. 1941 m. rugsėjį iš keleto senamiesčio gatvelių buvo suformuotas Vilniaus getas.

Žydų šeimas privertė kraustytis į getą, kur trūko vietos ir dažnai tekdavo gyventi viename kambaryje su daug svetimų žmonių. Iš viso Vilniuje buvo įkurti du getai: negalintys dirbti, senyvo amžiaus, neįgalūs žmonės buvo perkelti į getą Nr. 2, o vėliau iš ten, talkinant vietiniams gyventojams – nacių kolaborantams – vežami į Panerių mišką.

Gete Nr. 1 gyvenę žmonės buvo išnaudojami, dirbo priverstinius darbus fabrikuose ir statybose už geto ribų, dalį siųsdavo į darbo stovyklas Vilniaus rajone. 1943 m. rugsėjo pabaigoje getą galutinai likvidavo.

Fania Brancovskaja, kuriai pavyko pabėgti iš Vilniaus geto, taip aprašo gyvenimo sąlygas bei skaudų, nacių rankose atsidūrusių šeimos narių, praradimą.

Mieste prasidėjo pogromai. Fašistai kankino religingus žydus, priversdami juos nusiskusti barzdas ir šokti. Kiekvieną dieną buvo leidžiami nauji įsakymai. Pirmasis liepė registruotis visiems komunistų partijos ir komjaunimo nariams. Laimei, niekas Vilniuje nežinojo, kad aš buvau komjaunuolė. Mano tėvas dirbo priverstinius darbus Reichui. Aš irgi dirbau: rinkome liepų žiedus ir kitas vaistažoles. Vėliau mus išsiuntė valyti gatves ir viešuosius tualetus. Visi žydai privalėjo nešioti didelį baltą kvadratą su geltonu apskritimu ir raide „J“ vidury ant krūtinės ir nugaros. Mes paklusome, iškart pasijutome atstumtieji. Vėliau šį ženklq pakeitė į baltus rankovės raiščius su geltona žvaigžde, ilgainiui liko tik geltona žvaigždė. Žydus žudė, jei jie nesilaikė vokiečių įsakymų. Žydams buvo draudžiama vaikščioti šaligatviais, eiti į turgų ir parduotuves bei naudotis viešuoju transportu.

Chasia Spanerflig, kuri pabėgo iš geto kartu su Fania, buvo priversta palikti gete du savo vaikus, tikėdamasi, kad jie bus išgelbėti. Ji daugiau jų nebematė.

Gete aš gyvenau su drauge, kuri anksčiau gyveno Rūdninkų g.13. Mūsų buvo dvidešimt penki žmonės. Visi miegojome ant grindų, vietoj pagalvių pasidėdami drabužius. Mano sūnus verkė. Jis buvo purvinas ir alkanas. Naktį vokiečių policininkai įeidavo į kambarį su prožektoriais ir žiūrėdavo į miegančių žmonių veidus. Jei kažkuris jiems nepatikdavo, tokį išveždavo į Panerius. Vieną kartą tokia akcija vyko dienos metu. Aš su sūnumi sugebėjau pasislėpti sandėliuke ir pralaukiau, kol fašistai išsivežė vaikus. Spaudžiau delnu sūnaus burną, kad jis neverktų. Visi, kas nespėjo tą dieną pasislėpti, buvo nušauti.

Marija Rolnikaitė, dar viena išgyvenusi geto kalinė, savo interviu pasakoja apie baisias sąlygas gete:

Getas buvo tarsi maža valstybė. Čia buvo įvairios įstaigos, atsakingos už maisto kortelių ir kambarių (tiksliau, kampų juose) paskirstymą. Buvo specialus našlaičių globos skyrius. Buvo organizuotos kelios internatinės mokyklos. Mokyklos ir net gimnazijos vaikams stovėjo pustuštės. Ne todėl, kad nebuvo vaikų, bet todėl, kad jie visi dirbo. Buvo kalėjimas, ligoninė, vaistinė su menka vaistų atsarga. Gete netgi veikė pogrindžio organizacija, kovojusi prieš fašistus.