Vilnius

Žydai Vilniuje pradėjo kurtis XV amžiaus viduryje. Vietos pirkliai priešinosi žydų migracijai į šį regioną, todėl buvo paskelbtas įstatymas, pavadintas „Jokiu žydų toleravimu“. Jis draudė jiems Vilniuje gyventi ir užsiimti prekyba. Visgi, nepaisant draudimo, Neries pakrantėje pradėjo kurtis nedidelė žydų bendruomenė. Žydams buvo leista rinkti mokesčius, nuomoti namus ir skolinti pinigus. Draudimas galiojo nuo 1527 iki 1593 metų, kai karalius Zigmantas Vaza III, po keleto žiaurių pogromų, išleido įstatymą, leidžiantį žydams legaliai kurtis Vilniuje, vystyti prekybą ir pramonę, taip pat kurti žydiškas institucijas: tokias kaip sinagogos ir mokyklos. Šį valdovą žydai vadino „Izraelio karaliumi“, nes jo valdymo metu prasidėjo tai, ką galima bus vėliau apibūdinti kaip Vilniaus žydų aukso amžių.

XVII amžiaus pradžioje, žydai migravo į Vilniaus senamiestį iš Rytų bei Vakarų Europos, daugiausiai iš Vokietijos, Prancūzijos, Baltarusijos ir Rusijos žydų bendruomenių. Tuo metu iš 15 000 Vilniaus gyventojų penktadalį sudarė žydai. Įtampa tarp Lietuvos žydų ir jų kitos tautybės kaimynų tęsėsi per visą XVII ir XVIII amžių, bet tai nesustabdė intensyvaus žydų bendruomenės augimo.

Nuo 1569 iki 1795 metų Lietuva buvo Abiejų Tautų Respublikos dalimi. Būtent šiuo laikotarpiu žydai iš Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Latvijos tapo atskira grupe, vadinama litvakais. Vėliau buvo vartotas ir terminas „litvinas“, pabrėžiantis žydo tik iš Lietuvos, kilmę.

XVIII a. pabaigoje Vilnių užėmė Švedijos ir Rusijos kariuomenės, nuo tada miestą valdė skirtingos vyriausybės, kol galiausiai Vilnių 1939 metais iš Lenkijos perėmė Sovietų Sąjunga ir perdavė jį Lietuvai. Miestas garsėjo kaip svarbus politinis, religinis ir kultūrinis Europos žydų centras. Lietuvos žydai garsėjo aukštai išvystyta kultūra, įskaitant ir savo atskiru jidiš kalbos dialektu.

Anot istoriko Izraelio Koheno, rašiusio apie žydiškąjį Vilnių, prieš II Pasaulinį karą, miestas „darė įtaką religiniam ir kultūriniam visos Rytų Europos žydų identitetui… buvo judaizmo ir žydiško gyvenimo bastionas“, tapo esminiu žydiškos minties centru. Savo klestėjimo metu Vilniuje gyveno apie 300 rabinų ir veikė apie 100 sinagogų bei maldos namų dar žinomų kloizn pavadinimu.

Holokaustą išgyvenusi Fania Brancovskaja papasakojo apie savo jaunystę Vilniuje:

Prieš II Pasaulinį karą Vilnius buvo jidiš kultūros centras Rytų Europoje. Jame buvo daugiau kaip 100 sinagogų, mokslo ir maldos įstaigų, labdaros fondas, profesinės gildijos, žydų ligoninė, senelių namai, vaikų labdaros fondas, valstybinė žydų mokykla, žydų teatras ir chorai, sveikatos organizacija, darbo sąjunga, kelios mokyklos ir gimnazijos, kur buvo mokoma jidiš ir hebrajų kalbomis.

XX a. pradžioje Vilniuje gyveno daugiau kaip 76 000 žydų, tai sudarė pusę visų miesto gyventojų. I Pasaulinio karo pradžioje Vilnius pasikeitė neatpažįstamai. Kilo nacionalistinės kovos tarp vietinių lietuvių, rusų ir lenkų. Prasidėjus karui, tūkstančiai žydų pasitraukė į Rusiją. Šiuo laikotarpiu dauguma žydų siekdami pabėgti nuo politinio, ekonominio ir socialinio šalies nestabilumo emigravo į Šiaurės Ameriką.

1940 m. Vilniuje gyveno apie 60 000 žydų, iš kurių net 40 000 senamiestyje. 1941 m. birželio mėnesį Nacistinė Vokietija užėmė Vilnių. Padedant vietiniams gyventojams, naciai Vilniuje įrengė du getus ir pradėjo vežti žydus į Panerių mišką, kuriame nužudė maždaug 75 000 žydų tautybės asmenų.

Karo pabaigoje, buvo nužudyta 90 procentų žydų populiacijos, tai vienas iš didžiausių procentų visoje Europoje.

Po karo maždaug 6 000 žydų grįžo į Vilnių. Apie 1970 m. dėl migracijos iš dabartinės Rusijos bei Ukrainos žydų skaičius išaugo iki 20 000. Po 1990 m. Nepriklausomybės atkūrimo žydai turėjo ir turi mažą bet aktyvią bendruomenę.

Tikimės, kad Jums bus įdomu kartu pasivaikščioti istorijos labirintais su Centropos Audio gidu.