Geto teatras

Vilniuje veikė daug kultūros ir meno įstaigų, o miesto teatrinė tradicija atgimė net ir gete, kur iš įkalintų muzikantų, aktorių, menininkų įsikūrė net dvi teatro trupės. Žydų taryba – Judenrat – pritarė šiam žingsniui. Buvo tikimasi, kad teatras atneš šiokį tokį džiaugsmą gete kenčiantiems kaliniams. Nors ši iniciatyva ir buvo prieštaringa, spektaklius lankė vietiniai gyventojai, Judenrato nariai ir  net valdžios atstovai. Teatro vaidinimai, koncertai bei paskaitos  tapo svarbia dalimi to gyvenimo, kurio dabar – skurde ir neviltyje – visi ilgėjosi. Buvo įkurta muzikos mokykla su vaikų choru.

Geto kalinė Marija Rolnikaitė dalyvavo choro veikloje:

Dainavome hebrajų ir jidiš kalbomis. Choro vadovas net buvo įkūręs simfoninį orkestrą. Labai nedaug muzikantų išgyveno: juos laikė mažiausiai naudingais, todėl fašistai pirmiausia juos ir nužudydavo. Bet nepaisant visko, orkestras kartu pasirodydavo su choru, o mes buvome paruošę Bethoveno Devintąją simfoniją.

Pirmasis, didysis geto teatras, pirmąjį spektaklį rodė 1942 m. sausį.  Per metus parodė 120 vaidinimų, kuriuos stebėjo 38 000 žiūrovų. Teatras aktyviai veikė iki pat geto likvidavimo –  1943 m. rugsėjo.